Kiek pamenu save, nuo pat mažumės kažką kūriau. Daug piešiau ir labai mėgau prašyti aplinkinių, kad nupieštų man princesę... Daugiausia minkydavau, lipdydavau. Pirmiausia iš plastilino, vėliau iš molio. Visą vaikystę praleidau plastilininių žmogeliukų pasaulyje. Užaugusi tapau scenografe ir toliau lipdau mažus žmogeliukus :) Nesuprantama trauka mane atvedė į Dailės Akademiją, scenografijos specialybę, kur atradau lėles. Lėlių teatras užbūrė mane, sužavėjo taip, kad net kvapą gniaužia apie jį pagalvojus. Taip aš suradau lėles, o gal jos mane surado. Lėlės duoda žmogui galimybę pasijusti Kūrėju. Pirmiausia jos apsilanko pas žmogų sapnuose, svajonėse bei fantazijose. Apsigyvena mintyse ir neduoda ramybės, kol nesiimi jų perkelti į realybę. Prasideda kūrybos procesas reikalaujantis kantrybės, darbo, ir tuo pat metu daug meilės. Tikra laimė stebėti savo rankose gimstančią būtybę, sugauti jos charakterį, pasakoti istoriją. Sukurti lėlę galima pačiomis įvairiausiomis technikomis, iš įvairių medžiagų. Įdomiausia yra tai, kad ši kūrybos sritis yra labai plati. Ji apima daugelį skirtingų išraiškos formų ir sujungia jas vienam tikslui - išlaisvinti fantaziją ir pažiūrėti, kur ji tave nuneš.
