Į Artoteką pakliuvau, kai su savo keturiomis dukromis mąstėme, ką galėtume nuveikti kartu. Sugalvojusios pasigaminti kvepalus atėjome į Agnės užsiėmimą ir mano širdis pajuto - aš noriu čia likti... Kitą dieną paskambinusi į Artoteką pasakiau, kad labai noriu čia dirbti, ir buvau iš karto priimta, kuo be galo džiaugiuosi. Gyvenime nuolat kažką kuriu, gaminu, organizuoju, mąstau, bet labiausiai myliu žmones. Visokius, jaunus, senus, veiklius, lėtus, jautrius, šaunius, nedrąsius ir lyderius. Kiekvienas žmogus man yra tikras lobis, dovana. Per užsiėmimus galiu valandų valandas stebėti susikaupusius veidus, žibančias akis, pasikeitusias veido išraiškas atradus ir patyrus kažką naujo. Nesijaučiu nei geriau mokanti, nei daugiau žinanti, bet esu pakeleivė, kuriai teko garbė šiek tiek pakreipti kiekvieno atėjusiojo žingsnius man pažįstama linkme, o paskui stebėti rezulatus ir klausytis susižavėjimo šūksnių bei dėkingumo žodžių. Tik dėl to ir verta gyvenime kažką daryti.