Apyrankės atsirado akmens amžiuje. Pirmosios apyrankės buvo gaminamos iš pragręžtų gludintų akmens skritulių, elnio ragų, mamuto ilčių. Bronzos ir geležies amžiuje apyrankės darytos iš spalvotųjų metalų. Senovės Egipto apyrankės gamintos iš tauriųjų metalų, dekoruotos emalio, inkrustuotų brangiųjų ir pusbrangių akmenų, spalvoto fajanso bei stiklo geometriniai ornamentais. Senovės Graikijoje ir Romoje dėvėtos auksinės, rečiau sidabrinės siauros. Nuo senovės laikų apyrankės iš įvairių medžiagų ypač populiarios Indijoje, per šventes jų mūvima po keliolika ant abiejų rankų nuo riešo iki pečių. Šamanai ir senovės burtininkai apsikarstydavo jomis nuo galvos iki kojų. Vėliau juos pakeitė odiniai raiščiai ant rankų ir kojų, prie kurių tvirtinti pagrindiniai magiški simboliai. Antikoje ir Viduramžiais rankų ir kojų apyrankės tapo pirštinių bei batų dalimi. 

Užsiėmimo metu pinsime apyrankes iš spalvotų juostelių ir veliūro. Apyrankės iš tiesų yra stiprūs amuletai, pasižymintys magiškomis apsauginėmis galiomis. Apvydamos žmogaus riešą, jos gali ne tik apsaugoti jį nuo blogos akies, bet ir suteikti jam jėgų ir energijos sudėtingose gyvenimiškose situacijose. Priklausomai nuo spalvos ir medžiagos apyrankės gali turėti vienokių ar kitokių savybių. Taigi labai svarbu pinant apyrankę atidžiai rinksti spalvas, kurios esamu metu rezonuoja ir patinka apyrankę pinančiam žmogui.