Kiekvieną kartą ligoninėje sutinkame įvairių vaikučių ir žavimės jų stiprybe. Matome, kaip noriai jie lankosi mūsų užsiėmimuose ir kaip stengiasi iš paskutiniųjų, net kai jaučiasi pavargę. Jie brangina kiekvieną akimirką, moka džiaugtis paprastais kasdieniais stebuklais, vertina mūsų dėmesį ir jiems skirtą laiką. Mūsų dėstytojai dažnai sako, kad ligoninėje su vaikais žymiai lengviau dirbti, kadangi jie dėmesingesni, stropesni ir netgi dažnai kūrybiškesni už sveikus vaikus. Juk dažnai šiais laikais visko pertekę veikai nenoriai dalyvauja meno terapijos užsiėmimuose, kadangi įpratę laisvalaikį leisti prie kompiuterio, plančeto ar įsmeigę akis į išmanųjį telefoną. Tačiau ligoninėje pasitaiko ir sunkių momentų. Širdį suspaudžia, kai užsiėmimo metu vaikui supypsi aparatas (nes vamzdelyje prisikaupia per daug oro burbuliukų) ir jis yra priverstas palikti užsiėmimą, nežinodamas, kada ir apskritai ar galės sugrįžti ir pabaigti savo pradėtą darbelį... dažnai tai baigiasi ašarom.. o mes tik gūžčiojam pečiais, mėgindami jį nuraminti. Taip nutiko ir šiandien - vieną mergaitę išsivedė seselė į echoskopiją, o kitam trimečiui supypsėjo aparatas. Tačiau nepaisant visko, užsiėmimas vyko sklandžiai. Šilku aptraukti rėmeliai gerte gėrė į save vaikų fantazijas ir pamažu virto į nuostabiai gražius paveikslus. Ir tik du darbeliai liko nebaigti. Labai tikimės pabaigti juos kitą kartą.

Už pravestą užsiėmimą dėkojame Karinai:)

Už nuotraukas dėkojame VYRI media.

Paremkite šią iniciatyvą, kad tokių užsiėmimų galėtumėme surengti dar daugiau! Ačiū:)