Kaligrafija puiki terapijos ir asmenybės tobulėjimo priemonė. Tai ne tik gražaus rašymo menas, bet ir dvasinio tobulėjimo būdas, lavinantis kantrybę bei mokantis susikaupimo. Užsiėmimo metu vaikai susipažino su klasikiniais, Tolimuosiuose Rytuose susiformavusiais ir ištobulėjusiais piešimo bei tapybos tušu metodais. Taip pat mokėmės skirtingų technikų: ritmikos, nuotaikos, ekspresijos perteikimo rašant, kompozicijos, skirtingų šriftų dinamikos. Kaligrafija ramina ir tuo pat metu padeda susikoncentruoti. Ir tai jautėsi. Vaikučiai ne tik gilinosi į japoniškų hieroglifų prasmę, išmoko parašyti japoniškai savo vardą ir daugybę kitų žodžių, susipažino su šrifto paslaptimis bei japonų pasaulėjautos ypatumais, bet ir atrado kaligrafijoje naudojamų priemonių (keturių brangenybių) vertę, kurios nepakito nuo II a. , t.y. nuo tada, kai buvo išrastas popierius. Dailininkai pagarbiai jas vadina „keturiomis brangenybėmis“. Tai - teptukas (jap. fude), tušo plytelė(jap. sumi), rankų darbo popierius (jap. washi), indas, skirtas tušui trinti (jap. suzuri). „Keturių brangenybių“ esmę sudaro ne tik estetinė jų vertė. Svarbiausia – joms būdingas ypatingas jautrumas. Japoniškas popierius primena ploną sugeriamą popierių. Jis jautriai reaguoja į kiekvieną tuše pamirkyto teptuko prisilietimą. Jei ant popieriaus padedamas nors ir mažiausias taškelis, jo jau neįmanoma nei pašalinti, nei ištaisyti. Todėl meistrai sako: “Pirmiausia reikia išmokti valdyti teptuką ir tušą, o tik paskui tapyti paveikslus“.

Už pravestą užsiėmimą dėkojame Ievai:)

Už nuotraukas dėkojame VYRI media.

Paremkite šią iniciatyvą, kad tokių užsiėmimų galėtumėme surengti dar daugiau! Ačiū:)